Spektaklio paaugliams ,,Dulkėti veidrodžiai'' parodymas ir pospektaklinė diskusija

„Sveiki, esu Raimondas Klezys. Vieni draugai mane vadina Ruskiu, kiti Ruso. Beveik visą savo gyvenimą gyvenau kaime. Jame vaikystėje mėgau žvejoti, paauglystėje pūsti nuo veidrodžių dulkes. Baigęs mokyklą išvažiavau į sostinę ir pasirinkau teatro mokytojo bei aktoriaus kelią, o netrukus debiutuosiu ir kaip mano artimas. Savo pjesę skiriu per anksti išėjusiems bendraamžiams, mamai, mokytojams ir pačiam kaimui“. Taip savo mono spektaklį pradeda dramaturgas ir atlikėjas, vaidybos studijas baigęs jaunas kūrėjas Raimondas Klezys, kurio veikla neapsiriboja vien dramine vaidyba. Jis šoka A. Cholinos teare, vaidina miuzikluose, kuria spektaklius kūdikiams, turėdamas pedagogo magistro laipsnį dirba ir pedagoginį darbą. Žiūvovams jis žinomas ir iš TV ekranų, sukūręs vaidmenis tokiuose serialuose, kaip "Kam ta meilė", "Prakeikti" ir kt. Pats mono spektaklis “Dulkėti veidrodžiai” yra jauno dramaturgo autobiografiniais faktais paremtas kūrinys, pasakojantis jaunystės patirtis augant provincijoje, išgėrinėjančių tėvų šeimoje, kuomet nebuvo nei kuo užsiimti, nei pas ką pasiguosti. Pagrindinė spektaklio tema – nemeilė šeimoje, mokykloje, tarp draugų bei tos nemeilės poveikis jauniems žmonėms, pasireiškęs svaigalų vartojimu, nusikalstamomis veiklomis, ko pasekoje ne vienas baigė savo dienas įkalinimo įstaigose ar net pasitraukiant iš gyvenimo.

„Nuo savęs“ pasakodamas istoriją, aktorius pasistengia į kai kurias scenas įtraukti ir publiką – kartu paskaityti, kartu pašokti, kartu pabandyti išspręsti tam tikras problemas. Štai ką pasakoja antros klasės mokinė Urtė: ,,Kai pamačiau, kad mokykloje turime svečią iš matyto serialo, net išsipūtė iš nuostabos akys! Buvo labai įdomu, kai pakvietė skaityti tekstą prieš visus mokinius. Negalėjau patikėti, kad pakvies mane!  Labai pasimečiau, pradėjau iš baimės drebėti, rankos pradėjo prakaituoti, bet vos tik pradėjau skaityti, įsijaučiau į man patikėtą vaidmenį. Tai buvo neįkainojama patirtis! Mane labai nustebino, kad aktorius buvo labai paprastas, draugiškas žmogus, įdomi asmenybė ir aš tikiuosi, kad turėsime dar tokių susitikimų“.

„Dulkėtuose veidrodžiuose“ pasakojama istorija – matyta realybė. Nuobodulys ir vidinis skausmas malšinami dulkėmis, pučiamomis nuo veidrodžio (kas tos dulkės – vėlgi kiekvienam pagal patirtį ir supratimą kitokia graži metafora), nenuilstamais vakarėliais, bandymu „sužvejoti“ kažką, iš ko būtų galima sulaukti bent truputėlio švelnumo. Žiūri ir supranti, kad kiekvienam yra užkoduotas meilės troškimas, nesvarbu, kas būtum, – kai kurie tik linkę tai užmaskuoti atitinkamu įvaizdžiu. Net ir po draugo laidotuvių einama švęsti iki begalybės – nes niekas neišmokė, kaip dorotis su sielvartu, o ir jausti nesinori, nes baisu.

Klezio nupasakojami personažai (kurių fragmentus pats vienas dar ir išvaidina) – atpažįstami tipažai, nestokojantys tam tikro ironijos prieskonio, tokie gyvi, tokie smagūs, būdami vieni su kitais, ir pasiryžę vienas už kitą eiti iki galo. Ruso, Taškas ir Mickevičius – kartu esantys šitoje liūdnoje egzistencijoje ir kartu bandantys kažką iš jos išspausti.

„Dulkėti veidrodžiai“ – tai aktoriaus charizmos ir paribio jaunimui (bet nebūtinai) aktualių temų bei jų kasdienybės lydinys. Apie skaudžius dalykus pasakojama ne pamokslaujamu tonu, o kaip tik – nerūpestingai, patraukliai, taip, kad norisi klausytis ir išgirsti, ką bandoma pasakyti. „Dulkėti veidrodžiai“ parodo, kad šiuolaikiniame teatre yra svarbus tas pats šių dienų žmogus. Spektaklio nuoširdumas paperka.

Indra Tijūnaitienė