Pelkių gyventojai. Nepakartojamos IKU patirtys STEAM.

Šiandien noriu pasidalyti ne tik viena mūsų įgyvendinta veikla, bet ir mintimi, kuri, manau, svarbi kiekvienam pedagogui: kas nutinka, kai vaikui nepasakome atsakymo, o suteikiame galimybę jį atrasti pačiam? Kartais tam nereikia sudėtingų priemonių, kartais užtenka tvenkinio vandens, kibirėlio, lupos, mikroskopo ir smalsaus vaiko. Būtent taip prasidėjo mūsų patirtis „Pelkių gyventojai“.

Mano, kaip mokytojos tikslas – atskleisti patirtinio gamtamokslinio ugdymo galimybes, sudarant vaikams sąlygas tyrinėti vandens organizmus, kelti klausimus, stebėti ir mokytis per tiesioginę patirtį. Su vaikais nuėjome prie Naujosios Akmenės „Ramučių“ tvenkinio. Prisisėmėme tvenkinio vandens ir parsinešėme jį į savo aplinką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paprastas vanduo, tačiau vaikams jis tapo paslaptingu pasauliu. Dvi savaites stebėjome, kas vyksta mūsų parsineštame vandens mėginyje. Vaikai pradėjo klausinėti: kas čia gyvena? Kas ten juda? Kodėl vienus organizmus matome, o kitų plika akimi pamatyti negalime? Kas pasikeis po kelių dienų? Ar vanduo tikrai toks tuščias, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Man atrodo, kad būtent čia ir prasideda patirtinis ugdymas – ne nuo atsakymo, o nuo klausimo.

Po dviejų savaičių spalio 12 d. keliavome į Naujosios Akmenės Ramučių gimnaziją, kur mus pasitiko biologijos mokytoja metodininkė Sigita Dacytė. Ji vaikams pristatė skaidres apie vandens telkinių gyventojus, papasakojo apie jų gyvenimą, o vėliau pakvietė į praktinę veiklą naujoje biologijos laboratorijoje. Vaikai stebėjo vandens gyventojus per lupas ir mikroskopus. Tai, apie ką prieš akimirką buvo galima tik klausytis, staiga tapo matoma. Mažieji stebėtojai tapo tikrais tyrinėtojais.

Ši patirtis parodė, kad gamtamokslinis ugdymas gali prasidėti nuo paprastų, vaikams prieinamų priemonių ir artimos aplinkos. Tiesioginis stebėjimas, klausimų kėlimas ir galimybė patiems ieškoti atsakymų padeda mokytis per patirtį.

Norėčiau grįžti ten, nuo ko viskas prasidėjo – prie tvenkinio. Galbūt suaugusiam žmogui tai tiesiog vandens telkinys. Tačiau vaikui, kuris pasiėmė kibirėlį vandens, stebėjo jį dvi savaites ir vėliau pažvelgė per mikroskopą, tas tvenkinio jau nebėra tik tvenkinio. Jis tapo gyvas. Jame atsirado lašalo lerva, ciklopas, uodo lerva ir klumpelė. O kartu atsirado supratimas, kad net tai, ko nematome, gali būti svarbu.

Todėl linkiu mums, pedagogams, dažniau sakyti ne „Aš tau papasakosiu, kaip yra“, o „Eime ir pažiūrėkime“. Nes kartais geriausia pamoka prasideda ne grupėje. Ji gali prasidėti prie tvenkinio, nuo kibirėlio vandens, nuo mažo organizmo ir nuo vaiko klausimo.

Nuo vieno labai paprasto žodžio: „Kodėl?“

O tada gamta pati tampa mokytoja.

 Iš visos širdies dėkoju biologijos mokytojai metodininkei Sigitai Dacytei už skirtą laiką, nuoširdumą, kantrybę ir dosniai pasidalytas žinias. Ačiū, kad atvėrėte mūsų mažiesiems duris į nuostabų, plika akimi nematomą gyvybės pasaulį, kad leidote ne tik išgirsti, bet ir patiems pamatyti, tyrinėti, stebėtis ir atrasti. Jūsų dėka vaikų smalsumas virto tikru atradimo džiaugsmu, o paprastas vandens lašas tapo ištisu gyvybės pasauliu.

Ačiū už Jūsų laiką, kuris vaikams tapo neįkainojama patirtimi, už žinias, kurios pažadina norą pažinti, ir už galimybę mažoms akims pamatyti tai, ko anksčiau jos nė neįtarė esant. Tokios patirtys ir žmonės, kurie jomis dalijasi, palieka šiltą pėdsaką vaikų širdyse ir augina būsimus smalsius, klausiančius bei pasauliu besidominčius žmones.

Nuoširdžiai ačiū, kad buvote šios mūsų mažųjų atradimų kelionės dalimi!