Ekskursijos pamokos išmoktos, bet norisi jas pakartoti...

Sausą, bet šaltą lapkričio 21 dienos rytą Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos IB klasės mokiniai išjudėjo į dar rugsėjo mėnesį suplanuotą kelionę į Šiaulius. Mokiniai, aptardami galimus išvykų pasirinkimus, dėl vienos sutarė beveik vienbalsiai – tai „Šiaulių letenėlė“. Žinoma, mūsų kelionės tikslus pakoregavo ir papildė noras pamatyti pastaruoju metu itin plačiai aptarinėjamą kino filmą - režisieriaus ir scenaristo Mariaus A. Markevičiaus net penkerius metus kurtą kraują stingdančią dramą, kurios pamatu tapo lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys 2011 metais pasirodęs bestseleris „Tarp pilkų debesų“. Penki iš 19 išvykoje dalyvavusių mokinių buvo skaitę šį kūrinį, tad buvo labai įdomu aptarti knygos ir kino turinį. Svarbiausia, kad kino filmas abejingų nepaliko.

Toliau kelionę tęsėme iš Šiaulių į už Gruzdžių įsikūrusią gyvūnų prieglaudą „Šiaulių letenėlė“. Prieš kelionę susisiekėme su šios prieglaudos vadove ir pasiteiravome kuo galėtume paremti ar prisidėti prie beglobių gyvūnų gerovės. Vadovė teigė, kad jiems labiausiai trūksta lėšų įsigyti tokioms būtinoms priemonėms kaip tabletės šunims ir katėms nuo kirminų ir pan. Nusprendėme, kad geriausiai žino, ko reikia patys prieglaudos darbuotojai, tad surinkome pinigėlius ir paaukojome prieglaudai. Gyvūnėliams palepinti atsivežėme įvairių skanėstų: tiek šuniukams, tiek katytėms. Beje, Naujosios Akmenės veterinarijos parduotuvėje dirbanti pardavėja, sužinojusi mokinių ketinimą vykti į gyvūnų prieglaudą – nemokamai pridėjo skanėstų. Mokiniai labai apsidžiaugė. Atvykę supratome, kad mūsų paaukoti pinigėliai – lašas jūroje prieš tai, kiek pagalbos ir priemonių reikia ten laikomiems beglobiams... Lyg kirminas graužė iš vidaus... Nudžiugome pamatę, kad per mūsų ten praleistas dvi valandas atvyko net trys lengvieji automobiliai su didžiuliais maisto maišais ir kitomis prekėmis. Klasės vaikinai mielai padėjo pernešti maišus į jiems skirtą sandėlį. Mokinukai, per kelias minutes išdalinę atsivežtus skanėstus, suko ratus kalbindami ir glausdami beglobius. Ten dirbanti savanorė kvietė juos visus vardais, glaudė, pasakojo jų istorijas. Buvo jautru. Mokiniai pasisiūlė pavedžioti šuniukus taip prisidėdami prie jų kasdienybės paįvairinimo. Nebuvo paprasta juos nulaikyti, nes, pajutę pramogos skonį, šuneliai veržėsi pirmyn su audringa jėga. Buvo džiugu matyti mokinukus, lekiančius per pievą, stabtelėjančius tik leidžiant šuneliams pasigaudyti gamtos kvapų. Vieni mokiniai vedžiojo šuniukus iš voljerų vieną po kito, kiti šnekino, glostė, glaudė laisvai aplink lakstančius linksmuolius.

Supratome, kad ne visada pinigėliai, kurių paaukojome simboliškai – 50 Eurų, yra svarbiausi. Labai svarbi yra meilė, kurią gauna gyvūnai, kai jais bent trumpam pasirūpina, pašnekina, paglosto ar kitaip dėmesį parodo žmonės. Šuneliai ir katytės toli gražu nebuvo tokie, kokius įprastai matome parodų metu... Amžių bebaigiąs, vos amsėti beįstengiantis vokiečių aviganis, išdidžiai stebi jį supančią aplinką – duoda mums tylią pamoką... Mes ją būtinai pakartosime, pavasarį, kai kiek atšils orai, nes šįkart mus išvarė tik šaltis, kuriam nebuvome pasiruošę... Priešingu atveju išsiskirti būtų buvę daug sunkiau... Pakeliui namo nuotaiką kėlėme kurdami sugrįžimo planus...