Pas Zitą Liaukšienę

Prieš apžiūrint tautodailininkės ir mokytojos antpirščių kolekciją, kurią sudaro apie 4 tūkts. antpirščių, išklausėme trumpą įžangą apie antpirščių istoriją, kaip ir kodėl mokytoja ėmėsi juos kolekcionuoti. Antpirštis - siuvėjo darbo įrankis, priemonė skirta apsaugoti pirštui nuo sužalojimų, adatą perstumiant per audinį. Jis atrenkamas pagal dešinės rankos vidurinio piršto dydį taip, kad nebūtų per didelis ir nesmuktų nuo piršto. Antpirščių būna metalinių, plastmasinių, kaulinių. Bet pas mokytoją jų yra nuostabiai dekoruotų ir stiklinių, porcelianinių, odinių, medinių, keramikinių. Lietuvoje antpirščiai aptinkami XV a. – XVI a. vyrų, manoma, siuvėjų kapuose. Gaminti iš plonos žalvarinės skardos su išorėje išmuštomis nedidelėmis duobutėmis, uždari.

 „Savo kolekciją pildau ne tik aš pati, bet renka mano draugai, vaikai. Jie veža man antpirščius iš viso pasaulio“, - pasakojo Zita Liaukšienė. Yra antpirščių iš Europos, Kanados, Japonijos, Australijos. Iš užsienių antpirščių mokytoja parsiveža ir pati: „Štai šis pirmasis antpirštis iš Prancūzijos, o šie iš šią vasarą aplankytos Norvegijos. Tai lengvai randamas ir nesudėtingai atgabenamas suvenyras“. „Daugiausia antpirščių yra iš Jungtinės Karalystės, nes ten gyvena mano vaikai“, - atviravo mokytoja.