Mokytojų diena – pirmasis šventiškas stabtelėjimas mokslo metų verpete

Kaip akimirka prabėgo pirmasis mokslo metų mėnuo. Netruko ateiti ir spalis. Šėldamas, besitaškydamas spalvotais lapų purslais, jis dovanojo kasmetę šventę – Tarptautinę mokytojų dieną.

Tai pirmasis šventiškas stabtelėjimas beįsisukančių mokslo metų verpete. Tai diena, kai pajunti ypatingą savo mokinių dėmesį. Tai diena, kai daugiausiai kartų išgirsti tą stebuklingą žodį ,,AČIŪ“ – ačiū už pamoką, ačiū už tai, kad leidote pasijusti savimi, ačiū, kad leidote klysti ir dar daug ačiū už bet kokią smulkmeną. Tai diena, leidžianti pajusti savo darbo prasmę, pažvelgti į rytojų, pamąstyti apie tai, kokie bus mokiniai ryt ar po daugelio metų.

Tą ypatingą spalio šeštosios rytą gimnazijos mokinių tarybos komanda pasitiko mokytojus prie pagrindinio įėjimo uždėdami kiekvienam karūną, atliepiančią tos dienos temą ,,MOKYTOJAU, TU MŪSŲ ...“. Po pamokų mokytojai buvo pakviesti į aktų salę-KORŪNOS kino teatrą, be nurodytų vietų, tačiau su nuostabiais rudeninių puokščių sveikinimais ant kėdžių. Šiame improvizuotame kino teatre buvo rodoma naujai sukurto filmo premjera ,,NEPASMERKTI“. Filmo aktoriai – mokytojai ir mokiniai. Filmas buvo fantastinis su komedijos ir detektyvo elementais apie kažkokią niekam nežinomą ligą ir žmonių patirtis išgalvotame objekte. Paskutinėje filmo dalyje nuskambėjo nuostabi mintis – kas jūsų neįveikia, tas jus užgrūdina. Tai tiesa. Kino kūrėjų komanda pasiekė tikslą – įkvėpė dar didesniems darbams ir įžiebė širdyse rusenusią ugnelę. Filmo pabaigoje scenoje pasirodžius kūrėjų komandai, nuskambėjęs abipusis AČIŪ dar labiau sutelkė bendriems darbams ir užmojams.